Lankėm pradinukus... nepadėjo

Turėdama laisvesnio laiko, vis paskaitau šunų mylėtojų grupes ir jose skelbiamus dažniausiai pasikartojančius klausimus bei komentarus. Dresūros temose nuolat sklando ta pati mintis - ėjome į dresūrą, nepadėjo... lankėme pradinukų kursą, bet Reksui dabar 5 metai ir jis visai neklauso. Ką daryti?

Kartais tokius įrašus skelbia ir buvę mūsų mokyklos mokiniai. Dažniausiai priežastys, kodėl nepavyko susibendrauti su šunimi, yra aiškios - namų darbų nedarymas, per dideli reikalavimai šuniui, per maži pačiam sau. Nenuoseklumas. Nenoras laiku apdovanoti ar nubrėžti ribas. Visa tai aptariame pamokose, bet ne visi nori klausytis, ne visi nori išgirsti. Kai kurie abejoja metodika ir, nors pamokose palinksi galva, kad atliks namų darbus, namuose jų nedaro. Kartais į pamokas ateina ne dėl to, kad iš tiesų nori, o dėl to, kad kitas šeimos narys ar veisėjas liepė. Žinoma, visa kaltė ne tik ant šeimininko pečių, nes kartais ne iš karto randame bendrą kalbą - žmonės skirtingi, dresūros metodų daug, dresuotojų asmenybės skiriasi. Ne visada per pirmą pamoką šeimininkui, dresuotojui ir šuniui pavyksta tapti gera komanda. Ne visada ir pavyks ir tai yra normalu - kaip kad ne visiems sekėsi sutarti su visais mokyklos mokytojais ar universiteto dėstytojais, net jeigu ir šie buvo savo dalyko profesionalai.

Kad ir kokia būtų priežastis, kodėl šiuo metu Rekso šeimininkas su juo nesusikalba, vis dar stebina lūkestis, jog pradedančiųjų kurso užteks tam, kad šuo visą gyvenimą galėtų tinkamai elgtis. Mes juk ne robotus programuojame! Šuniukas augdamas įveikia ne vieną brandos etapą. Keičiasi tai, kaip veikia jo kūnas, kaip veikia smegenys. Keičiamės ir mes, šeimininkai. Todėl ir tolimesnis šuns mokymas turi būti pritaikytas prie besikeičiančių sąlygų. Negalime tikėtis, kad tai, ką taikėme 3-5 mėn. amžiaus šuneliui, atvestam į pradedančiųjų kursą, tiks ir po pirmosios rujos, prasidėjus brandai, po to, kai paauglystėje mūsų augintinį užpuolė kitas šuo. Tai tas pats, kas suaugusiam žmogui neiti pas psichologą, nes jau lankėsi penktoje klasėje. Bet žmogus jau pasikeitė.

Kai vaikas baigia pradinę mokyklą, neturime lūkesčio, kad nieko toliau nedarant, jis iš valstybinio brandos egzamino gaus šimtuką ar mokės vairuoti automobilį. Šie įgūdžiai ir žinios atsiras vėliau, įdėjus atitinkamai darbo. Lygiai tokia pati logika veikia ir su šunimis - nors pagrindus ir sudėjome, vėliau jų nepraktikuojant, tinkama elgsena nuslopsta. Retam kuriam šuniui nereikia papildomo elgsenos sustiprinimo, paskatinimo, priminimo. Mokymasis trunka visą gyvenimą, net jeigu šuo ir nebemokomas dresūros mokykloje - lygiai taip kaip žmogaus mokymasis tęsiasi visą jo gyvenimą per gaunamas patirtis.

Naivu tikėtis, kad pradedančiųjų kurso užteks visam šuns gyvenimui. Jeigu užtektų kelis kartus ateiti pasimokyti ir šuo visam laikui būtų paruoštas tinkamai elgtis, nebegirdėtume gatvėse lojančių, nebematytume komandų negirdinčių keturkojų ir suirzusių šeimininkų. Nebūtų prasmės tęsti kursus ilgiau, nei keletas pamokų. Ir taip, pasitaiko, kad problemai išspręsti užtenka vienos ar dviejų pamokų - galbūt šuo pradėjo staiga kitaip elgtis, galbūt elgsena pasikeitė persikrausčius, galbūt nustojo vykdyti vieną ar kitą komandą. Problemos priežastis atrasti ir jos sprendimą rasti galime ir per vieną sesiją, kartais - net ir tiesiog paaiškinti žinute ar trumpu skambučiu. Tačiau vien nuo žinojimo, ką daryti, problema savaime nedings - reikės aktyvių veiksmų ją spręsti ir dažnai ne vieną dieną trunkančių namų darbų.

Dresūros mokyklos tikslas nėra (ar bent neturėtų būti) jus laikyti kuo ilgiau pririštus prie pamokų ir įpareigoti lankytis kursuose visą šuns gyvenimą. Tačiau viena iš šeimininko pareigų yra šuns mokymas visą gyvenimą. Todėl, kai klausiate, ar pradedančiųjų kurso užteks - nemeluosime, neužteks. Jis taps puikia pradžia kurti ryšį su šunimi, bet mokytis ir dirbti toliau reikės visada - savarankiškai namuose (jeigu žinote, kaip tą daryti) arba su dresuotojo pagalba. Visą ilgą ir gražų šuns gyvenimą